Kas yra terapija?

Labas, malonu, kad užsukai pasidomėti apie terapiją.

Pati daug galvojau, kas man yra terapija…

Ir kartu su tuo perėjau per visus savo gyvenimo metus – nuo vaikystės iki šiandienos.

Pamačiau, kaip skirtingomis formomis ji visada buvo šalia.

Kartais pasislėpusi žaidime, kartais – pirštų judesiuose...

Ir šiandien suprantu – terapija man yra ne tik profesija.

Terapija – tai būdas būti su savimi. Būdas būti pasaulyje.

Dar vaikystėje aš ją jau pažinau – tik vadinau kitaip.

Terapija buvo:

– kai slėpdavau „sekretus“ po stikliukais ir žiedlapiais,

– kai kasdavau giliai žemėje tarsi ieškodama ko svarbaus,

– kai žaisdavau "radiją" – viena pati kurdavau laidas, kalbėdavau tarsi eteryje – tai buvo mano balsas ir vidinis pasaulis,

– kai dariau rankdarbius, kurie ramino ir jungė,

– kai dėliojau tūkstantinius puzzle.

Terapija – visada buvo su manimi. Tik aš dar to nežinojau.

Šiandien jaučiu ir matau, kiek daug formų ji gali turėti.

Tad noriu pasidalinti platesniu paveikslu, kas tai gali būti:

– Pokalbis, kai išdrįsti pasakyti kaip jautiesi.

– Apkabinimas, kuris sugrąžina į kūną.

– Pasivaikščiojimas be tikslo.

– Piešinys be taisyklių.

– Kvapas, primenantis vaikystę.

– Rašymas tam, kad suprastum savo minčių srautą.

– Tyla.

– Juokas.

– Verkimas.

– Giedojimas.

– Kvėpavimas.

– Dainavimas.

– Spalvos lėkštėje.

– Rankų judesiai molyje.

– Arbata su intencija.

– Kortelė su žodžiu, kurio šiandien reikia.

– Miškas. Vanduo. Ugnis.

– Ritualas.

– Afirmacija.

– Mėnulio ir žvaigždžių stebėjimas.

– Žvilgsnis į akis.

– Rankų darbas.

– Kūryba.

– Malda.

– Intuityvus judesys.

Kartais kyla klausimas – o kodėl mes iš viso ieškome terapijos?

Kodėl nepaliekame gyvenimo tekėti tiesiog savaime?

Gal todėl, kad kažkur viduje žinome – yra daugiau.

Daugiau savęs, daugiau laisvės, daugiau aiškumo.

Ieškome, kai skauda. Kai pasimetam. Kai nebežinom, kaip kitaip.

Bet taip pat ir tada, kai jaučiam, kad kažkas bunda. Kai norisi gyventi giliau.

Terapija – tai ne tik atsakas į krizę.

Ji – pasirinkimas eiti su savimi, o ne nuo savęs.

Pasirinkimas matyti ne tik išorę, bet ir vidų.

Net kai veiksmas atrodo nesąmoningas – kaip verkimas, kai „verkiasi“ – tame jau slypi iškrova.

Terapinis poveikis gali vykti ir be pastangos.

Bet kai mes atkreipiame dėmesį, kai leidžiam sau pabūti tame, kas kyla – viskas ima keistis.

Tada net ir maža emocijos banga tampa atspirties tašku.

Į save. Į gyvybę.

Terapija yra visa, ką mes suaugę pasirenkame patirti sąmoningai.

Kai sustojame.

Kai ne bėgame nuo savo jausmo, o pasiliekame jame.

Kai kvėpuojame be skubos.

Kai leidžiame sau būti – su tuo, kas yra.

Kartais tai – psichoterapinė sesija.

Kartais – duonos kvapas.

Kartais – ranka ant krūtinės.

Ir visa tai telpa į žodį „terapija“, jeigu tik pasirenkame jį pripildyti buvimo.

Tad kai vadinu save terapeute, galvoju ne tik apie metodą.

Galvoju apie erdvę. Apie leidimą viskam būti.

Apie tai, kad terapija – ne kažkur „ten“.

Ji čia. Dabar. Per švelnumą, kurį pasirenkame patirti.

O galbūt po šio skaitymo į kasdienį gyvenimą pažvelgsi kiek kitaip –

pastebėsi tas mažas akimirkas, kuriose jau yra terapija.

Man artima idėja, kad terapija prasideda ne nuo kabineto durų, o nuo jautraus buvimo su savimi – kasdienybėje, kūne, jausmuose. Tiek rašydama, tiek dirbdama su žmonėmis, kviečiu tyrinėti šią gyvybę intuityviai, remiantis geštalto psichoterapijos principais – būnant čia ir dabar, su tuo, kas kyla.

💛