Geštalto psichoterapija yra viena iš psichoterapijos krypčių, kuri daug dėmesio skiria žmogaus patirčiai, sąmoningumui ir santykiui su savimi bei kitais. Ši terapijos kryptis kviečia ne tik kalbėti apie tai, kas vyksta gyvenime, bet ir tyrinėti, kaip tai patiriame čia ir dabar – savo mintyse, jausmuose ir kūne.
Geštalto psichoterapija susiformavo XX a. viduryje. Jos pagrindai buvo suformuluoti psichoterapeutų Fritz Perls ir Laura Perls, bendradarbiaujant su filosofu ir rašytoju Paul Goodman bei psichologu Ralph Hefferline. Kaip aprašo geštalto terapeutas ir autorius Gonzague Masquelier, prie šios terapijos formavimosi prisidėjo ir platesnė bendraminčių grupė – vadinamoji „septyneto grupė“, kurioje dalyvavo ir tokie autoriai kaip Paul Weisz, Elliott Shapiro bei Sylvester Eastman.
Geštalto terapijos pagrindinė idėja – žmogus yra visuma. Tai vadinama holistiniu požiūriu: mūsų patirtis apima ne tik mintis, bet ir emocijas, kūno pojūčius, santykius su kitais žmonėmis bei mūsų aplinką.
Geštalto terapijoje didelis dėmesys skiriamas tam, kas vyksta dabartyje.
Užuot ilgai analizavus praeitį ar ieškojus vienos „teisingos“ priežasties, terapijoje kviečiama tyrinėti gyvą patirtį – tai, kas kyla pokalbio metu, santykyje su terapeutu ir savimi.
Tai gali būti:
• jausmai, kuriuos patiri šiandien;
• pasikartojantys santykių modeliai;
• kūno pojūčiai ir reakcijos;
• mintys, kurios dažnai sugrįžta.
Svarbus tampa ir gyvas kontaktas su savimi – gebėjimas sustoti ir pastebėti, kas vyksta mūsų viduje. Kartais tai prasideda nuo paprastų klausimų:
Kaip aš
jaučiuosi šiuo metu?
Kas vyksta mano kūne, kai apie tai kalbu?
Kokie jausmai kyla prisiminus šią
situaciją ar žmogų?
Ko man iš tiesų reikia šioje situacijoje?
Kai žmogus pradeda geriau suprasti savo
patirtį, atsiranda daugiau pasirinkimo laisvės – galime kitaip reaguoti, kitaip
kurti santykius ir sąmoningiau priimti sprendimus.
Į psichoterapiją žmonės ateina dėl įvairių priežasčių. Kartais tai aiškiai įvardijami sunkumai, o kartais – vidinis jausmas, kad vienam su tuo, kas vyksta viduje, būti per sunku.
Terapijoje dažnai kalbama apie:
• nerimą ar nuolatinę vidinę įtampą;
• santykių sunkumus ar skyrybas;
• gyvenimo pokyčius ir krizinius laikotarpius;
• savivertės ir pasitikėjimo savimi klausimus;
• emocinį nuovargį ar perdegimą;
• netektis ir sudėtingus gyvenimo išgyvenimus.
Kartais žmonės į terapiją ateina jau patirdami ir rimtesnius psichologinius sunkumus – pavyzdžiui depresiją, valgymo sutrikimus ar ilgalaikį nerimą. Tokiais atvejais psichoterapija gali būti svarbi palaikanti erdvė gijimo procese ir dažnai derinama su kitomis pagalbos formomis.
Psichoterapijos tyrimai rodo, kad terapija
gali padėti mažinti emocinį distresą, geriau suprasti savo patirtį ir stiprinti
psichologinę gerovę (Wampold & Imel, 2015).
Viena iš geštalto terapijos ypatybių – dėmesys gyvai žmogaus patirčiai ir santykiui.
Daugelyje psichoterapijos krypčių daugiau dėmesio skiriama problemos aiškinimui, praeities analizei ar minčių keitimui. Geštalto terapijoje svarbu ne tik tai, apie ką kalbame, bet ir kaip tai patiriame čia ir dabar.
Terapiniame procese svarbus dialogas tarp terapeuto ir kliento. Pokalbis tampa erdve, kurioje galima tyrinėti savo patirtį, pastebėti reakcijas, jausmus ar mintis, kurios kyla būtent šiame santykyje.
Sesijose pasitelkiami ir eksperimentai – nedideli patyriminiai kvietimai atkreipti dėmesį į savo jausmus, kūno pojūčius ar elgesio būdus. Tokie eksperimentai padeda ne tik kalbėti apie patirtį, bet ir ją tiesiogiai pastebėti bei išgyventi.
Santykis tarp terapeuto ir kliento tampa
saugia erdve, kurioje galima pamatyti įprastus santykių modelius ir palaipsniui
atrasti naujus būdus būti santykyje su savimi ir kitais.
Terapijoje man svarbu sukurti erdvę, kurioje žmogus gali kalbėti atvirai ir būti išgirstas be vertinimo. Klientai dažnai ateina jausdami nerimą, pasimetimą ar vidinę įtampą. Per pokalbį, patirties tyrinėjimą ir kartais mažus eksperimentus pamažu atsiranda daugiau aiškumo, ramybės ir pasitikėjimo savimi.
Klientai dalinasi, kad su manimi terapijoje jaučiasi saugūs išsakyti savo mintis ir jausmus, patiria švelnų, palaikantį procesą ir gali tyrinėti savo patirtį savu tempu. Apie mano kelią ir profesinę patirtį daugiau rasi skiltyje apie mane.
Kartais vien pokalbis ir galimybė būti išklausytam tampa svarbiu pirmu žingsniu link pokyčio.
Taip. Geštalto psichoterapija gali būti naudinga žmonėms, patiriantiems nerimą. Geštalto požiūriu nerimas dažnai atsiranda tada, kai žmogus ilgą laiką sulaiko savo jausmus, ignoruoja kūno signalus ar atideda svarbius poreikius. Tuomet viduje kaupiasi įtampa – tarsi energija, kuri neturi kur būti išreikšta. Terapijoje pamažu mokomasi geriau pastebėti savo patirtį: ką iš tiesų jaučiu, kas vyksta mano kūne, ko man šiuo metu reikia. Didėjant šiam sąmoningumui, žmogui tampa lengviau suprasti save ir rasti būdus su nerimu tvarkytis.
Terapijos trukmė (t. y. sesijų skaičius) gali būti skirtinga – tai priklauso nuo žmogaus situacijos ir to, su kuo jis ateina. Kartais žmonėms pakanka kelių susitikimų, kai norisi geriau suprasti konkrečią situaciją ar priimti sprendimą. Tačiau dažniau terapija tampa ilgesniu savęs pažinimo procesu, kuris vyksta per laiką. Psichoterapijoje svarbus reguliarumas, todėl dažniausiai rekomenduojama susitikti kartą per savaitę. Nuoseklūs susitikimai padeda kurti saugų terapinį santykį ir leidžia psichikai palaipsniui tyrinėti bei integruoti patirtį. Pirmieji susitikimai paprastai skirti geriau suprasti situaciją ir pajusti, kaip vyksta mūsų bendras darbas. Vėliau kartu aptariame, ar ir kaip norisi tęsti terapinį procesą.
Pirmoji sesija dažniausiai skirta susipažinti ir geriau suprasti, kas šiuo metu vyksta tavo gyvenime. Jos metu kalbamės apie tai, kas atvedė į terapiją, kokių lūkesčių turi ir kokia pagalba tau būtų prasminga. Terapeutas gali užduoti klausimų apie tavo patirtį, santykius, emocijas ar situacijas, kurios šiuo metu kelia daugiausia sunkumų. Pokalbio metu taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jautiesi šiame kontakte. Tai yra galimybė abiem – ir klientui, ir terapeutui – pajusti, ar norisi tęsti bendrą darbą.